O jei aš neauginu varpos

Kaip išmatuoti savo penį ir išsirinkti sau prezervatyvą? Man teko tai patirti. Turėčiau džiūgauti, sėkmingai išgyvenęs kiekvieną akimirką. Find someone new!?

Pries pat gimdyma isvyko dirbti i uzsieni, galejo likti, bet ji isvariau, nes nebeapsikenciau jo gerimo ir buvimo antroje vietoje.

Esu pavydi, visada kurste mano pavyda, nenuramindavo, iki isterijos. Dabar teigia jog esu psichine, nestabili ir panasiai. Pagimdziau viena, grizau namo viena, viena rupinuosi vaikeliu, priziuriu, esu atsidavusi, svarus, pavalges priziuretas, mano seimos taip pat labai mylimas. Tik nezinau, man neramu ar neatimtu is manes vaikelio, del senesniu mano gyvenimo klaidu jog pati isgerdavau, esu bandzius nusizudyti ir pan.

Taip pat esu turejus skolu, bet viska grazinus esu jau seniai, gyvenu dora gyvenima, turiu pastovu darba, gyvenamaja vieta.

Sako myli vaikeli, bet pries isvykstant tesugebejo ateit keliom minutem, nes ji isvariau, kad mane kekse isvadino, nuopisa, kai norejau jog vakara liktu su seima, o neitu su draugais.

Ir tada sako nereik vyro varyt, bet zmogau juk jei nori vaika pamatyt ir zmona leidzia tai apie kokias kliutis kalba??? Kaip manote ar galetu is manes atimti vaikeli?

Pradžia m. Pavyzdžiui, žiūrėdamas į savo neveikiančio televizoriaus ekraną žinosiu tik tiek, kad tai yra kažkas ir tas kažkas kažkam reikalingas. Bet ne daugiau. Kam po galais daugiau žinoti, kai puikiausiai galima pasitenkinti mažu? Mažmožiai didingi.

Man plystu sirdis. Sveiki, mano vyras tolimu reisu vairuotojas, dažniausiai išvažiuoja mėnesiui ar yra galimybė, kad skyrybų atvėju jis galėtų prisiteisti vaiko globą? Sveiki, ne, nebent Jūs esate asociali. Sveiki, Su vyru esame vis dar santuokoje, taciau del nesutarimu issikrausciau i mamos buta. Vyras pradejo manipuliuot vaiku. Grasina kad atims paims. As jam nedraudziu su vaiku matytis, kvieciu atvaziuoti ir buti kiek nori, bet issivezti nenoriu leisti, nes vaikui tik 7 men.

Beto gyvenant kartu jis vaiku nesirupino ir nelabai zino kaip tinkamai elgtis, taippat jis kas diena ruko zole. Buna nervuotas piktas ir rekiantis. Nenoriu kad vaikas butu tokioi aplinkoi. Bijau kad gali atvaziuot ir jega pasiimti vaika. Ka tokoi atveju daryti? Ar policija man pades?

Skirybu procesas nepradetas. Gyvenam vis dar santuokoje tik atskirai. Rita 1. Štai keletas patarimų, kurie padės jums atrasti tokį, kuris puikiai atitiktų jūsų poreikius ir norus.

Dirbtinės varpos angl.

Afrikiečių amerikiečių pažintys šalia Plungė Lietuva

Dildo yra visame pasaulyje vienas dažniausiai naudojamų sekso žaisliukų. Norint "vienu šūviu nušauti du zuikius" patartume rinktis vibratorių - dirbtinę varpą, kuri vibruoja. Jei esate pasiruošusi pirkti savo pirmąją, yra keletas dalykų, kuriuos vertėtų žinoti iš anksto, kad nebūtų pinigai "išmesti į balą". Jie išties griebiasi juokingų būdų, kad padidintų savo penį. Bent vizualiai. Štai keletas nieko nekainuojančių variantų.

Šalina plaukus. Vyras pasirūpina, kad nebūtų krūmynų ant kapšelio ir penio papėdėje. Tada penis atrodo maža žmogaus varpa, be to, moteris mieliau nori pamylėti vyrą oraliniu būdu.

Albertas Ulys. Naujas postūmis Daugelio metų įdirbis, sukaupta didžiulė klinikinė praktinė patirtis, suburtas profesionalų kolektyvas lėmė tai, kad NVI Onkourologijos skyriaus aukščiausia kompetencija diagnozuoti ir gydyti prostatos vėžį būtų pripažinta ne tik mūsų krašte, bet ir visoje Europoje. Dirbame ir gilinamės šioje srityje jau bene keturis dešimtmečius. Su dideliu jauduliu be erekcijos Erekcija iš arti - groziogalia. Kaip padidinti penį varpą — natūralus penio didinimas - XtraSize, Kaip varpai praranda svorį Sultys erekcijai padidinti.

Netgi prieš gimdymą tyrimai ultragarsu dažnai parodo vaisių su erekcija. Be to, erekcija vaikams kartojasi tiek kūdikystėje, tiek vaikystėje.

Niekas negali paaiškinti to priežasčių ir paskirties. Kaip ir iki šiol nėra paaiškinimų, kodėl vyrams REM miego fazės metu nuo 3 iki 6 kartų įvyksta naktinės erekcijos. Ilgą laiką vyrai gali nepastebėti erekcijos dėl nepakankamos seksualinės stimuliacijos, nuovargio, psichinės traumos, apsinuodijimo ir o jei aš neauginu varpos priežasčių.

Tad ką jiems daryti? Tyrimais įrodyta, kad svorio kontrolė, rūkymo metimas, didesnis fizinis aktyvumas ženkliai pagerina erekcijos funkciją. Tačiau labai dažnai šios priemonės jau būna pavėluotos, todėl šiandien galimas ir medikamentinis erekcijos sutrikimų gydymas. Tikras būdas padidinti savo varpą Kaip padidinti penį?

Natūralūs būdai padidinti penį groziogalia. Jis sukėlė revoliuciją ir daugeliui vyrų sugrąžino gyvenimo džiaugsmą. Ir dabar, jei turėčiau užtektinai gėrimų, netikiu, kad būtų kitaip. Nors nesu tikras.

Arbatžolių džiaugsmai. 9 žolės jūsų puodeliui

Pavyzdžiui, neką mažiau trokštu, kad kas nors trumpam užeitų į mano kambarį. Aš, aišku, puikiai suprantu, jog taip neatsitiks, tačiau nesiruošiu uždrausti sau norėti.

Norėti yra įdomu, ypač jei turi neblogą fantaziją. Patikinu jus — tai ramina ir padeda atsipalaiduoti. Kaip tik dėl to kontorų klerkai savo norus vadina svajonėmis.

O man tikras išsigelbėjimas būtų žmogus. Deja, jis neateis. Gaila, galėtų ir ateiti. Aš jam būtinai šį tą pasakyčiau. Žinoma, iš pradžių nusišypsočiau, pasakyčiau, kad man labai malonu jį matyti atėjus, kad savo drabužius, jei tik turi noro, gali pakabinti spintoje, kad kėdė — žinoma, aš nesąs perdėm rūpestingas šeimininkas — laikosi ne itin tvirtai, todėl bet kurią akimirką gali sulūžti ir t. Tik tada pereičiau prie esmės.

Įgriso stengtis, suprantate? Nuo šios minutės — nė bluosto! Nuo šiol para man slinks be pertrūkių, lygiasienė ir glotni. Ar jau supratote, ką išties norėjau pasakyti? Juk Jūs ir reikalingas tam, kad mane suprastumėte, todėl trūks plyš įsikalkite sau į galvą: aš nebemiegosiu. Kartokite paskui mane Pripažinkite, skamba keistokai.

Jūs įtariate, kad aš nusišneku, ir tikriausiai neklystate. Aš irgi taip manau. Net pats negalėčiau pasakyti, kodėl prieš valandėlę man užėjo toks stiprus noras kažkam pasakyti, jog aš nusprendžiau nebemiegoti, nors nieko panašaus negalvojau. Geriau teiraukitės mano smegenų, jei panorės, jos tikrai atsakys. Bet nemanau, kad atsakymo ieškoti būtų verta.

Veikiausiai tai būtų koks nors lotyniškas ligos pavadinimas, ir tiek. Bent aš taip manau. Tvirtai tuo įtikėjau, kai periodiškai ėmiau dalytis perpus. Sakykime, viena mano dalis vartosi lovoje, prakaituoja, skrebena nagais tapetų gėlių žiedlapius, o kita tuo metu mąsliai vaikšto, pavyzdžiui, miškelyje ir spardo ant tako gulinčius kankorėžius.

Tokiais atvejais nebežinau, kur iš tikrųjų tuo metu esu. Kuri realybė tikresnė, kuri — mažiau tikra. Juk suvienyti šių dviejų pasaulių — neįmanoma. Lieka tik nuolankiai laukti, kol prašvis sąmonė ir egzistencija įgis pirmykštį pavidalą.

Beje, dėl šio pamišėliško dvejinimosi kaltinu ne vien savo smegenis. Nemanau, jog tai, ką pasakysiu, yra rimta, bet kartais man susidaro įspūdis, kad visi mano kliedėjimai tiesiogiai susiję su televizoriumi. Kitaip sakant, nelaikau jo visiškai neveikiančiu. Tai, kad jis nerodo gyvybės ženklų, mano nuomone, nėra priežastis nurašyti jo į sąvartyną. Ne veltui tiek daug apie jį šneku. Kartais tikiu, kad viduje jis tebesaugo kitados transliuotas televizijos programas jos tiesiog uždžiūvusios mikroschemosekad po ekrano dulkėmis nugulę atspindžiai to, kas dėjosi šiame kambaryje kelis dešimtmečius Apskritai tikiu, jame yra viskas.

Kartais iš jo į orą išsprūsta savotiški protuberantai 16aš tai jaučiu. Visuomet galiu pasakyti, kurioje kambario vietoje jie tuo metu yra. Kartais pradeda atrodyti, jog tie nematomi, tačiau gerai juntami dariniai — gyvi, beveik žmonės. Taip tik bandau save apgauti. Iš tikrųjų man pasidaro baisu, norisi kuo greičiau slėpti galvą po antklode, susiriesti gemalo poza ir tykiai tūnoti, kol bus nuspręsta, kad man — dar ne paskutinioji.

Šios jėgos tokios stiprios, jog niekada nepajėgiau joms o jei aš neauginu varpos. Ne, tai ne mano jėgoms. Tai — kitas pasaulis, į kurį, noriu aš to ar nenoriu, būsiu įsiurbtas.

Kraupi akimirka. Manau, žmogus taip jaučiasi mirdamas. Ačiū Dievui, neturėjau progos to išbandyti. Esu gyvas, vis dar esu gyvas! Tai nepaprasta! Turėčiau džiūgauti, sėkmingai išgyvenęs kiekvieną akimirką. Krykštavimu palydėti kiekvieną nubėgančią minutę ar sekundę. Tikėtina, jog tai — visų mirtingųjų pareiga, o tai, kad aš jos nuosekliai nevykdau, reikia laikyti nebrandaus mąstymo pasekme. Mano žmona, matyt, irgi mąsto nebrandžiai. Turiu galvoje, apie mirtį ji mąsto daug dažniau, nei teikiasi pasidžiaugti gyvenimu.

Atrodo, tai suteikia jai jėgų ir pasitikėjimo. Ką gi, toks savidrausmės metodas irgi vykęs, jei žinai, kada sustoti. Ne taip seniai ji man skambino, norėjo, kad ją išklausyčiau. Ją kamavo egzistencinis nerimas. Jai nedavė ramybės klausimas, kada iš tikrųjų miršta bulvė. Aš pasakiau, jog niekada nebandžiau išsiaiškinti, kada miršta daržovės, bet tiksliai žinau, kada gauna galą naktiniai drugiai — kai nuskrenda į šviesą.

Žmona patylėjo, atrodo, mano mintis jai patiko. Ateity reikės prigalvoti daugiau minčių su dvasinga atomazga, jų tikrai prireiks. Bulvė privalėjo mirti oriai. Nė žodžio apie garnyrą, didžkukulius arba plokštainį.

Ar aš nemanąs, kad Tai atsitinka per patį žydėjimą? Anądien jai pasirodę, jog bulvės siela anapus iškeliauja per žiedus. Pati bulvė tuo metu jau būnanti minkšta ir geltonvidurė. Bulvės palaikai, ne daugiau Galbūt jos tiesa. Daugiau ji man nieko nesakė, padėjo ragelį. Nepagalvojo, kad nelabai gražu palikti žmogų vieną su keista mintimi apie mirštančią bulvę ir jos sielą.

Juo labiau, aš nesu tas, kuriam tokie svarstymai galėtų suteikti paguodos. Buvo aišku, kad daržovės sieliūkštės pavidalai dar ilgai šmėsčios akyse. Aš neturėsiu ramybės, vėliau tikriausiai apsiverksiu. Ne dėl to, kad taps pernelyg graudu, o veikiau iš įpročio. Verkdamas visada jaučiuosi taip, tarsi stebėčiau save iš šalies, ir galiu pasakyti, kad tas vaizdas man labai patinka. Kartais, kai pradedu įtarti, jog stebėtojui atrodytų, kad verkiu nepakankamai graudžiai, stengiuosi graudulį pakurstyti liūdnomis mintimis.

Vaikystėje mėgdavau sutrinti raudonų pieštukų grafitą į miltelius, ištirpinti juos seilėse ir apsipilti tuo skysčiu, pavyzdžiui, ranką. Tėvai ir mokytojai manydavo, kad aš sunkiai susižeidžiau. Jie graibstydavosi už galvų, jų baimė užtvindydavo aplinką. Netrukus ir aš pats užmiršdavau, kad mano žaizdos — tik farsas, ir imdavau garsiai, nepaliaujamai žliumbti.

Neprisipažindavau tol, kol klasta neišaiškėdavo. Tiesa, o jei aš neauginu varpos visada reikėdavo prisipažinti — šį eksperimentą keletą sykių esu atlikęs ir savo namuose, niekam nematant. Vienąsyk išraudoninau veidą, kitąsyk — rankos riešą. Abu kartus, menu, ilgai stovėjau priešais veidrodį, ir mane buvo užvaldžiusi beprotiškai kvaila mintis — kad šitoks aš atrodau gražesnis.

Vyriškesnis, patrauklesnis suoladraugiams. Tai štai, daugiau apie tai nepasakosiu. Trumpai tariant, man nemalonu. Visą savo sąmoningą gyvenimą vengiu raudonų pieštukų. Man atrodo, kad jie tepa. Jei toks visgi atsiranda namuose, stengiuosi kuo greičiau jį pamesti arba išmesti. Tiesą sakant, tai vienas ir tas pats veiksmas, skirtumas tik tas, kad pamesti, mano galva, yra kiek kultūringiau. Mielai dabar pamesčiau vieną kitą mintį. Taip būtų geriau ir man, ir joms. Aš vėl galėčiau nuoširdžiai koneveikti gergždinčias sūpuokles, niršti ant žiedlapių, skrajojančių po kiemą.

Nesvarbu, kad lauke dabar beveik tylu. Matyt, vaikučiai būriu patraukė į kitą kiemą arba išbėgo pasiautėti į miškelį. Kartais jie būna linkę taip elgtis. Man — vis tiek. Jų keliamas triukšmas taip įsiėdęs į smegenis, kad girdžiu jį net tada, kai objektyviai neturėčiau girdėti nieko, išskyrus savo širdies plakimą ir pastovų, tačiau neįkyrų miesto ūžesį.

Manau, jog Didonė nepaliko likimo valiai smėlio dėžės. Kodėl erekcija dingsta su nauja mergina ir negaliu girdėti jos kastuvėlio keliamo garso, neabejoju, kad ji ten.

Rimta ir išdidi kuria gūžtą pasakų princui. Ji laiminga. Tikiu, kada nors ji apsitvers tvora, dar aukštesne ir tvirtesne už tą, kurią dabar stato iš smėlio. Na, gal ir paliks kokį plyšelį, kad panorėjusi galėtų matyti, kas dedasi išorėje, bet nemanau. Didonė per daug užsispyrusi, kad pakęstų visokias skyles.

Jos tėvo sėkla tikriausiai buvo o jei aš neauginu varpos.

Būna visaip. Geriausiai būtų, jei tas pasakų princas vis dėlto atjotų. Pati Didonė greitai suprastų, jog nėmaž nereikėjo dėl jo stengtis. Gal iš pradžių sielvartautų, bet netrukus imtų pamažu keistis. Įtikėtų, kad visi pasakų princai — blogi. Ypač tie, kurių nėra. Gražiai pasakyta, ar ne? Žinoma, aš juokavau. Jei būčiau Didonės tėtis, manau, mudu nesunkiai rastume bendrą kalbą.

Tikiu, esame šiek tiek panašūs. Nė kiek nenustebčiau sužinojęs, kad ji pati puikiausiai supranta, jog pasakų princų nebūna, o smėlį kapsto tik todėl, kad kiti vaikai nepriima jos savo draugėn. Žinoma, supranta. Kaip nesupras? Labai gerai, kad ji — dar vaikas. Suaugusiajam būtų puiki proga išsikraustyti iš proto. Kartais galvoju, kad Didonė — labiau daiktas nei žmogus. Ir taip galvoju ne tik aš. Anądien mačiau, kaip ties smėliadėže sustojęs praeivis žiūrėjo į ją tokiu žvilgsniu, lyg priešais jį būtų ne vaikas, o, pavyzdžiui, skalbyklė arba dulkių siurblys.

Manau, šitaip žiūrėti į žmones turėtų būti labai įdomu. Tiesa, man niekada nepavyko. Kaip į daiktą aš sugebu žiūrėti tik į save, bet aš ir esu labiau daiktas. Iš čia, matyt, ir mano meilė televizoriui. Tai mudviejų su Didone bendras bruožas. Mes neturėtume būti tarp žmonių. Mūsų daiktiškumas per daug bado akis, erzina, kursto neigiamas emocijas. Jei būčiau Dievas, parūpinčiau Didonei atskirą planetą.

Joje būtų daug daug smėlio ir gausybė įvairių dydžių kastuvėlių. Ir labai skaidrus oras — toks, kad ant jo galima būtų piešti. Labai keista. Kaip man šovė mintis apie orą, ant kurio galima piešti?

Atvirai kalbant, nebesuprantu savęs. Pastaruoju metu visus mano apmąstymus vainikuoja pasibaisėtinos keistybės. Žinau, kad ilgai nesugebėsiu šios minties atsikratyti. Tai išties labai nemalonu, nors ir nesijaučiu veltui leidžiąs laiką. Iliustruoju, kas būna, kai visiškai nieko neveiki. O kas būna? Nieko, irgi nieko. Visiška tuštuma, kurioje išties galėtum pradėti kurti planetas — vien iš nuobodulio.

Priveisti tose planetose piktų, mažyčių ufonautų, kurie primintų braškinės kramtomosios gumos liekanas, suteikti jiems skraidančiąsias lėkštes, visa išdeginančius žvilgsnius ir karštą norą užvaldyti visatą. Na ir Neapkenčiu žmonių, kurie negali pakęsti tuštumos. Juos erzina tušti indai, tušti kambariai, tuščios piniginės. Nenuostabu, kad jie nelinkę nė girdėti, kad visata gali būti tuščia.

Jų požiūriu, tai — nesąmonė. Daug lengviau ypač, jei gyveni daugiabutyje patikėti, kad tu — tik ufonautų penimas ir auginamas broileris, provizija transgalaktinėms kelionėms.

Žinoma, aš nebūčiau nieko prieš. Esu tikras, kad tikimybė, jog būsi suvalgytas kur nors Andromedoje ar Ožiaragyje, įkvėptų ne vieną poetą.

Ufonautai džiaugtųsi, kad kūrybiškumas ir geros emocijos paskanina mūsų mėsą ir t. Ir vėl kvailystės. Ne, taip daugiau o jei aš neauginu varpos.

Matyt, teks ryžtis suvartoti paskutinį likerio šlaką. Užmiršau pasakyti, pasirodo, mano padėtis — ne beviltiška. Prieš kelias minutes radau palovy artipilnę stipraus alaus skardinę. Turimą likerį supylęs į alų, bent kelias valandas galėsiu jaustis ramus.

To pakaks, kad neišeičiau iš proto Nepasakyčiau, jog skanu, bet gerti galima. Kita vertus, jis neretai kelia liūdesį, ir tai nereiškia, jog kremtiesi dėl to, kad kažko negali. Tame žodyje esama kažkokio krūvio, kuris geba suvirpinti sielą. Galima, it's possible Nežinau, kodėl pradėjau kalbėti apie šį žodį. Juk man patinka beveik visi žodžiai.

Visi jie sugeba kurstyti ir virpinti, visuose tvyro saldus, norą gyventi įplieskiantis nerimas. Nemanau, kad labai svarbu, koks tai žodis, ir kokia jo reikšmė nurodyta žodynuose. Tai — tik tamsūs dangalai, užkloję tai, kas esminga. Mėgstu iš lėto sėlinti prie žodžių prasmių. Jokio skubėjimo, jokių loginių kombinacijų. Taip labai padidėja tikimybė, kad prasmę pavyks prisijaukinti ir šioji nebėgs nuo tavęs šalin. Kai pradedu artėti prie kokios nors prasmės, visuomet jaučiu, kad ir ji mane tiria, svarsto, ar aš esu tas, kuriam jai lemta atsiskleisti, ar būsiu pajėgus ramiai išgyventi tiesą, jei ši man pasirodys per daug skaudi.

Varpos masažas savarankiškai - vaizdo masažas varpos padidinimui Nėra erekcijos iš pirmo arti

Kartais stabtelime vienas priešais kitą. Jaučiame vienas kito šilumą, regime kontūrus, tačiau esame pasiruošę bet kurią akimirką atsitraukti. Kartais taip išbūname valandų valandas. Kartais, kad apsispręstume, užtenka kelių sekundžių. Čia nėra jokių taisyklių. Gaila, galėtų ir būti. Būtų paprasčiau gyventi. Geriau išvis tas prasmes užmiršti. Juk tai — tik mano proto karštinė. Negali būti daugiau prasmių, išskyrus tas, kurias žino visi. Be abejonės, jų nėra. Aš viską sugalvojau, kad pasakojimas atrodytų gražesnis.

Nors ne visai taip. Iš tiesų man visai nerūpi, koks tas pasakojimas — gražus ar negražus. Mano mintims reikia veiklos, jos, regis, nebetelpa smegenyse. Padaryčiau bet ką, kad jos taip nedraskytų kiaušo. Labai neblogai būtų koks nors itin lengvas fizinis darbas. Pavyzdžiui, dabar mielai ką nors pasukčiau. Tas kažkas galėtų skleisti neįkyrius garsus.

Nors ne, garsų geriau nereikia — iš patirties žinau, jog labai greitai jie imtų erzinti. Tikra tiesa, kažką pasukti būtų net labai neblogai. Bet nėra ką — puikiai žinau, namuose nėra nieko sukamo.

1. Pranešti klaidą Tau taip pat gali patikti Paprasti varpos ilginimo triukai Nuoroda nukopijuota aA © Shutterstock nuotr.
2. Kaip padidinti varpos namų metodą
3. Kodėl yra erekcija tik vienai mergaitei Kaip nustatyti erekciją Išaiškėjo, kad visi jie skyrė mažai dėmesio glamonėms prieš meilės aktą.
4. Gražūs augalai, kurių geriau nesodinkite - Geltonas Karutis
5. Mano ūkis - Lietuvoje rugių laukų mažėja

Galiu tik užsukinėti ir atsukinėti tuščią butelį, tačiau šis darbas — ne mano jėgoms. Per dažnai reikėtų keisti sukimo kryptį. Ne, tai visiškai netikęs sumanymas, juolab, kad aš nesu visiškai įsitikinęs, ar tą kažką sukti aš tikrai noriu.

Galbūt eilinį kartą save apgaudinėju. Matyt, taip ir yra. Nei aš noriu sukti, nei ką. Apskritai jaučiuosi per daug išsekęs, kad pajėgčiau kažko iš tikro norėti.

METAI – – 3 – Literatūra, kritika, eseistika

Kažkada tai pavykdavo. Norai degindavo, jaudrindavo, spausdavo ašaras. Dabar — viskas kitaip. Tiesiog noriu kažko norėti. Atrodo, tai vienintelis manyje išlikęs noras, kurį bent sąlygiškai drįsčiau pavadinti tikru.

Gražūs augalai, kurių geriau nesodinkite

Visa kita — gryniausia saviapgaulė, tas pats, kas slėptis nuo fizinio blogumo po antklode. Nebloga, beje, mintis. Turiu galvoje, pasislėpti po antklode. Kad ir koks neišradingas būtų, šis būdas slėptis turi neginčijamų privalumų. Pavyzdžiui, nereikia užsimerkti, kad būtų tamsu. O tamsą aš mėgstu, tai žinote. Tamsoje tik nedaug baisiau negu šviesoje — gali net nepajusti skirtumo.

Po antklode ji tokia Tas tamsos virpėjimas kuria iliuziją, jog priešais tave — televizoriaus ekranas, kuriame tuoj tuoj išvysi kokį nors vaizdą. Vaizdo, žinoma, nebus, dar nesu taip toli pažengęs, kad regėčiau haliucinacijas, tačiau vis tiek malnu įsivaizduoti kažką šalia esant. Gulėdamas po antklode vaikystėje svajojau, kad vežimėliu mane vežiotų kaimynų dukra. Nuo to visada patirdavau erekciją, todėl, netrukus suvokęs šį dėsningumą, po antklode kaskart pratūnodavau vis ilgiau.

Bybukas styrodavo, aš įvairiai rangydavausi. Taip elgtis rodėsi labai miela ir smagu. Būtų sunku su tuo nesutikti. Ir dabar neprieštaraučiau, kad kokia nors neypatingai bjauri būtybė mane išprievartautų. Turiu galvoje, suteiktų malonumą tokiu būdu, kad man nereikėtų per daug judėti. Priešingu atveju po viskam jausčiausi sugniužęs.

Dirbtinė varpa padarykite tai patys. GUDRYBĖS. Paprasti varpos ilginimo triukai

Kaip pašėlusi spurdėtų širdis, aštrūs dūriai varstytų smegenis. Ne, nereikia. Žūtbūt turiu pasistengti nesusijaudinti. Iš patirties žinau, kad gero tai neatneša. Tik tirščių dėmę paklodėje ir baisų, beveik neišgyvenamą vienatvės klaiką.

Palengvėjimo neteikia nė visą kūną gobianti antklodė, negelbsti skruostą badantis pagalvės pūkas. Jautiesi lyg netrukus tave išspausti pasirengusiose įsčiose, lyg priebėgoje, kurios jau esi netekęs. Tai siaubinga. Nenoriu apie tai net gavoti. Išties jau daug geriau būtų ką nors pasukti. Galėčiau, sakykime, lėtai sukti elektros generatoriaus rankenėlę ir gaminti elektrą. Tai suteiktų man galimybę dėtis, neva esu naudingas visuomenei.

Na, jei ir ne visuomenei, tai bent sau. Tikiuosi, mano jėgų užtektų, kad aprūpinčiau energija savo stalinę lempą? Taip būtų sukurta uždara grandinė, naudojanti savo pačios sukurtą energiją. Beveik perpetuum mobile Aš perduodu savo rankų jėgą generatoriui, generatorius gamina elektros energiją ir perduoda ją lemputei, ši šviečia, menkina mano baimes ir skatina nesiliauti sukus rankenėlės ir t. Bet tokiu atveju elgčiausi kaip visiškas savimyla.