Žemyn su varpos nešėjais

Galimas daiktas, kad ilgainiui iškils dar kitų įvairių problemų, nes Dievo—žmogaus sritis yra neišsemiama, kaip jie patys yra neišsemiami. Mara, kaip ir lietuvių Žemyna, figūruoja su moters gimdymu susijusiose apiegose: tuomet kreipiamasi į marą, jai aukojama višta. Ir ji, kaip žinote, gali švirkšti. Čia ji pasidaro labiausiai įtampi ir todėl labiausiai ryški.

Žmogaus nužmoginimas, gimęs technikoje ir išaugintas totalistinėje valstybėje, padėjo suprasti inkvizitoriaus užsimojimus.

Pagrindiniai šių mazgų konstrukcijos komponentai Rezervuaras, kuriame yra skystis naudojamas kaip energijos nešėjas, pumpuojamas į hidraulinį cilindrą. Išleidimo vožtuvas ir uždarymo vožtuvas, kurie užtikrina saugų hidraulinio preso veikimą. Svirties ranka, paleidimo mechanizmas, užtikrinantis darbinio skysčio tekėjimą į hidraulinio cilindro kamerą.

Pastarųjų dešimtmečių gyvenimas juk ir buvo ne kas kita kaip gyvoji inkvizitoriaus darbo scena. Šio darbo galo dar nematyti. Ją išvertė Vincas Kazokas. Jam šia proga tariu gilios padėkos žodį. Legendos tekstai, naudojami studijoje, yra versti mano paties, todėl žodine savo forma jie kai kur skirsis nuo legendos vertimo, nors savo mintimis jie visur sutaps.

Nürtingen, m. Tačiau reikėjo poros metų, kol buvo paruošta antroji. Joje esama jau kai kurių pakaitų. Jų visų turinys yra tas pats: Dievo ir žmogaus santykiai gyvenamojoje mūsų tikrovėje. Jų visų šaltinis yra tas pats: didieji poezijos kūriniai. Jose autorius mėgina poetų pavaizduotą Dievo bei žmogaus santykį išreikšti kasdienine kalba ir tuo būdu jį priartinti mūsajam suvokimui.

Aš baigiau „Grand Theft Auto V“ per vieną 38 valandų sėdėjimą*

Tačiau šios studijos anaiptol nesirengia virsti tik paprastu didžiųjų meno kūrinių atpasakojimu. Jos nori pralaužti poetinio vaizdo sienas, paregėti būties problematiką bei jos sprendimus, kurie amžiais kankina žmoniją ir kurie poetų yra giliau pergyvenami bei ryškiau išsakomi negu visų kitų.

Ypatingą Dievo ir žmogaus santykį — kovos santykį — vaizduoja A. Šitą klausimą autorius taip pat norėtų pajudinti. Galimas daiktas, kad ilgainiui iškils dar kitų įvairių problemų, nes Dievo—žmogaus sritis yra neišsemiama, kaip jie patys yra neišsemiami. Tačiau viso šio plano įvykdymas priklausys nuo daugelio įvairių aplinkybių, kurios, deja, dabartiniame mūsų gyvenime greitai kinta.

Pagrindine savo sąranga ir savo klausimų esminiu sprendimu ši studija pasiliko tokia pati, kokia buvo ir pirmojoje laidoje.

BALTŲ ŽENKLŲ SKULPTŪRŲ PARKAS

Vis dėlto daugelyje vietų kai kas buvo praplėsta, papildyta, kiek kitaip išreikšta ar pagrįsta atsižvelgiant į kritikų pastabas bei pageidavimus. Pačios legendos tekstas, buvęs pirmojoje laidoje, čia yra praleistas.

Paskleidus jį visuomenėje, Dostojevskio kūrinio turinys pasidarė žinomas ir todėl nereikalingas knygai didinti, nes spausdinimo sąlygos šiuo metu yra labai sunkios. Autoriaus sumanytas ciklas gali pasirodyti mūsų visuomenėje tik dėka kun. Juro Lawrence, Mass. Tai yra vienas iš tų didžiųjų lietuviškosios kultūros mylėtojų, kuris nenuilstamai ją remia, aukodamas jai savo jėgas ir sunkaus savo darbo santaupas. Ne viena knyga galėjo išvysti šio pasaulio šviesą tiktai kun.

Juro auka. Budri jo akis stebi kiekvieną lietuviškosios kultūros ryškesnį laimėjimą ir jį paskatina bei paremia. Atkreipęs dėmesio ir į šios studijos autoriaus rašinius, kun. Juras sava iniciatyva prisiėmė sunkią jų išleidimo naštą.

Jam tad priklauso didelė padėka ir pagarba. Šia proga kaip padaryti varpos padidinimo ilgintuvą dėkoja ir Dostojevskio bei Solovjovo tyrinėtojui prof.

Autorius m. Prakalbėję ištisą naktį, juodu galų gale sutarė, kad tai būsią Soeren Kierkegaard —55 ir Fiodor Dostojevskij —81 1. Parinkimas buvo iš tikro pranašiškas. Ju k po šio pokalbio praėjo daugiau negu 60 metų, o Kierkegaardo ir Dostojevskio vardai ne tik neišbluko, bet, priešingai, ėmė švytėti vis ryškiau ir patraukliau.

Zweigas ir M. Kierkegaardas ir Dostojevskis yra šio naujo tarpsnio šaukliai bei pradininkai. Greičiausiai juodu patys nebus apie vienas kitą nė girdėję. Vis dėlto juodu jungia bendras pradas, būtent rūpestis žmogumi; jungia tiek ankštai, jog L. Kierkegaardas ir Dostojevskis išsilaužė iš visuotinybės kategorijų ir susitelkė aplinkui asmens vienkartybę.

Čia slypi jų naujumas Vakarų minties istorijoje ir jų aktualumas mūsų amžiui, kuris, kolektyvo spaudžiamas, gyvenimą daro vis labiau žemyn su varpos nešėjais ir bevardį.

Varpos papilomų iškirpimas

Inkvizitorius iškyla čia kaip naujo gyvenimo atstatytojas, gyvenimo — be Dievo: visa inkvizitoriaus karalystė yra įkūnyto ateizmo vaizdas. Reikia tik pasidžiaugti, kad lietuviškoji šios giliaprasmės legendos interpretacija nūnai susilaukia net 3-iosios laidos. Jos pageidavo studentai ateitininkai. Jaunimas stengiasi ieškoti šios grėsmės šaknų ir pasižvalgyti po jos kasdieninį įsikūnijimą.

Čia tad ir pasisiūlo Dostojevskio legenda kaip akivaizdus nurodymas, kuo virsta žmogus, iškeitęs laisvę į laimę ir džiūgaująs, kad galįs savą duoną imti iš kito rankų. Ar jaunimas dalinsis šiuo džiaugsmu? Štai klausimas, kuris šiandien liečia kiekvieną, norintį išlikti asmenybe.

Domėjimasis Dostojevskiu ir yra tokio ryžto paguodžiantis ženklas. Tačiau nors ši legendos interpretacija ir yra rašyta daugiau negu prieš 25 metus, autorius nesiimtų joje nieko keisti iš esmės, net jeigu ir galėtų.

Gal tik kiek patobulintų stilių ir vieną kitą kalbos bei rašybos mažmožį. Šia proga autorius visu nuoširdumu dėkoja Chicagos Ateitininkams Sendraugiams, kurie greita atoveika anam studentų pageidavimui ir savu rūpesčiu įgalino šią jau seniai nebegaunamą knygą iš naujo paskleisti lietuviškoje varpos kepimo indai. Die Weisheit Russlands, Stockholm,p.

Kirkegard i egzistencijalnaja filosofija, Paris,p. Sobranije sočinenij, Maskva,t. VII, p. Erniedrigung des Menschen, Frankfurt' M. Iš žemyn su varpos nešėjais šitoje legendoje yra visas Dostojevskis: su sava dialektika, su sava žmogaus samprata, su savu pasaulio žemyn su varpos nešėjais.

Tai, kas kituose veikaluose yra išsklaidyta ir išdalinta, kas juose yra tik užbrėžta, bet neišvystyta, čia pasirodo nuostabioje vienybėje ir pilnatvėje.

Visi Dostojevskio kūrybos siūlai, anksčiau bėgę skyrium, čia susitinka ir sukuria nuostabų audinį. Visos jo idėjos susijungia į vieną galingą vaizdą. Kokią tad turime teisę šį didelį poezijos kūrinį nagrinėti filosofiniu požiūriu? Kokiu pagrindu remdamiesi drįstame pojustinius jo vaizdus išversti į protines sąvokas? Kas yra bendro tarp poezijos ir filosofijos? Argi nepasklidusi yra nuomonė, kad šios žemyn su varpos nešėjais žmogaus kūrybos sritys stovi toliausiai viena nuo antros?

Ir ši jo pastaba nėra atsitiktinė. Skaitant minėtus Rilke's kūrinius, negalima nusikratyti įspūdžiu, kad tarp heidegeriškojo ir rilkiškojo pasaulio bei žmogaus pergyvenimo esama labai didelio panašumo.

Skirtumas yra tik tas, kad Rilke savo pergyvenimą išreiškia visą kartu, pasigaudamas vientiso poetinio simbolio, o Heideggeris jį išreiškia žemyn su varpos nešėjais protinės sklaidos keliu ir pasinaudodamas atitrauktomis sąvokomis.

Ar žmogus turėtų nusiskusti kirkšnį?

Rilke's pergyvenimas virsta skambiais eilėraščiais, o Heideggerio — sunkiai skaitomu filosofiniu veikalu. Tačiau išvidinė dvasia, toji, Aristotelio žodžiais tariant, entelechija, kuri laiko Rilke's poeziją ir Heideggerio filosofiją ir kuri jų abiejų kūriniuose išsiskleidžia, yra ta pati. Tas pats pasaulis, be galo svetimas ir tolimas; tas pats žmogus, nusviestas į dabartinį buvimą ir jame uždarytas be prošvaisčių į anapus; tas pats gyvenimas, nuolatos žengiąs į mirtį kaip į visišką galą.

Ar Heideggeris sąmoningai Rilke's pergyvenimus sutapdė su savaisiais ir juos išvertė į filosofinę teoriją, gali pasakyti tik jis pats.

Greičiausiai pagrindinio požiūrio į būtį atitikimas savaime jį patraukė į Rilke's kūrinius, kurie jam patarnavo kaip pradedamasis jo filosofijos akstinas. Tačiau, kaip ten būtų, viena yra aišku, kad Rilke's poezija ir Heideggerio filosofija yra išaugusios iš tos pačios pasaulėjautos ir iš tos pačios pasaulėžiūros. Jų kelias iš sąmonės į objektyvinį gyvenimą buvo kitoks.

Jų reiškimosi priemonės buvo skirtingos. Tačiau žemyn su varpos nešėjais esmė pasiliko ta pati. Šitas pavyzdys rodo, kad tarp filosofijos ir poezijos esama gilaus išvidinio ryšio.

Dažnai girdimas teigimas, esą filosofija esanti poezijos priešingybė, yra teisingas tik išraiškos priemonių, bet ne pačios esmės atžvilgiu. Turbūt neatsitiktinis dalykas, kad tik dvi žmogiškosios kūrybos rūšys naudoja žodį kaip savo objektyvacijų pavidalą, būtent: filosofija ir poezija.

Tik šitos dvi žmogaus dvasios dvynukės savo esmę išskleidžia žodyje ir per žodį. Tik filosofui ir poetui tinka šv. Augustino posakis, kuriuo jis mėgino išreikšti dieviškosios kūrybos būdą: ,nec aliter quam dicendo facis". Filosofas ir poetas kuria sakydami. Jie, kaip ir Adomas kūrinijos akivaizdoje, duoda vardus giliausiems savo sielos virpėjimams, giliausioms įžvalgoms į būties sąrangą; jie pavadina daiktus — jų ypatybes, jų santykius ir galop pačią jų esmę.

Todėl jų žodis turi visai kitokios prasmės negu mokslininko. Mokslininko žodis visados yra daugiau ar mažiau terminas, daugiau ar mažiau etiketė, prilipdyta prie daikto paviršiaus ir išreiškianti tik vieną kurią, dažniausiai atsitiktinę, daikto ypatybę. Todėl mokslas nemėgsta žodžio. Idealinė jo išraiškos priemonė yra formulė. Tuo tarpu filosofijai ir poezijai formulė yra karstas, kuriame sustingsta jų gyvybė.

Ant veido pasirodė didelis raudonas apgamas

Juodvi abi esti gyvos tiktai žodžiu. Tačiau žodis, kaip ir kiekvienas tikras žmogaus kūrinys, jeigu panaudosime N. Hartmanno terminologiją, yra dvisluoksnis. Pradine savo kilme žodis yra meniškas.

Kitaip sakant, jo garsuose glūdi įvystytas konkretus ir individualus kurio nors daikto pergyvenimas. Jis yra garsinė-skiemeninė pergyvenimo išraiška, garsinis-skiemeninis pergyvenimo vaizdas. Vaizdinis pradas žodyje yra pirmykštis ir esminis. Galime šiandien jo ir nebejausti.