Putinas kuris turi kokią varpą
Bet toji dalis buvo tokia menka, kad Krinčino varpo sugrįžimą namo galima prilyginti stebuklui. Kelerius metus ekonomistai kalbėjo apie pasaulio ekonomikos lėtėjimą. G e l m i ų d a n g u s O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga Ir žvilgančioj jūrėj nuslūgo sidabro banga, Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo. Vedęs įsigijo Bejėnų dvaro dalį, ūkininkavo.
Lyrika Putino kasdienybė — namai, medžiai, gėlės, laukai, dangus, namų rakandai, sienos, durys, langai ir visi kiti matomi ir nematomi daiktai apgaubti apibendrinto poetinio įvaizdžio aura, ir mes juos galime suvokti kaip spalvingo žmogaus gyvenimo, jo sielos virpesių bangas, kurios melodingai sklinda į mūsų putinas kuris turi kokią varpą pasaulį, praplečia varpos užspaudimas regėjimo ir pojūčių lauką ir tarsi tik burtininkui — hipnotizuotojui suvokiamu būdu įliejamos į mūsų nervų sistemą, o žaliuojančią, žydinčią, skambančią ir verkiančią, gimstančią ir netikėtai užsibaigiančią gyvenimo panoramą daro prasmingesnę, mielesnę, patrauklesnę.
Kartu su M. Putino mūza mes plaukiame per jo ir savo gyvenimo mėnesius ir sausy nudžiungame pamatę savo mylimą motiną, kuri mums, silpniems ir mažiems, suteikė galių tvirtėti ir augti; vasaris — stebukladaris —saulė ir ledinės gėlės su žiedais, sninga baltos žvaigždės — miela vaikystės pasaka Poetas, atsikasęs iki čia, tarsi ilgisi buvusio ilgos nakties stebuklo, kuris skaidrėja ir pamažu virsta šviesiomis laukimo akimirkomis, bet širdį džiugina ir ilgos vasaros dienos Galvoju, ar čia ne dešimčių tūkstančių Lietuvos pabėgėlių rauda, kai debesys užgulė gimtinės padangę ir teko traukti pabėgėlių keliais?
Toks tragiškas tas eilėraštis, kurio žodžiais esu girdėjęs skambant liūdesingą ir patrauklią melodiją.
- Praėjusį sekmadienį Druskininkų bažnyčioje buvo švenčiami pagrindiniai Švč.
- Respublika - Naujienų ir žinių portalas
- Vincas Mykolaitis-Putinas. Eilėraščių rinktinė „Tarp dviejų aušrų“ ()
- Rusija po Vladimiro Putino: kova dėl įtakos prasidės jau netrukus
- G e l m i ų d a n g u s O kai prasiskyrė pakalnėj rūkų uždanga Ir žvilgančioj jūrėj nuslūgo sidabro banga, Mačiau, kaip apvirtęs dangus po uolos mano kojų Visas grožybes į atvertąją gelmę suklojo.
- Vadinamasis V.
- deportacijos | SLAPTAI
- Padalyvis yra veiksmažodžio forma, turinti veiksmažodžio ir prieveiksmio ypatybių.
Nežinau, kas ją parašė, bet klausantis per žmogaus jausmus ji sminga, tariant fizikų terminais, kaip neutronas. Šio eilėraščio jausmo diapazonas skleidžiasi į tokias platumas, kad iš karto jį net aprėpti sunku.
Žinoma, būčiau visai nesuprastas, jei knygelėje tematyčiau tik šį eilėraštį, bet jis man — kaip Tėvynė, kaip Motulė — taip giliai ir geliančiai įsmigo, kad ryžausi prie jo sustoti ilgėliau Ir kartu toks tarsi visiškai natūralus, niekuo neišsiskiriantis ir nepasižymintis, bet jau visai kitas, jau simbolikos ženklais išreikštas pasaulis, jau proto ir jausmo išaugintas medis, namas, dangus ir visa kita.
Realybė ir simbolika M. Putino eilėraščiuose taip tvirtai suaugusios ir suvešėjusios, kaip žmogaus pirminio pažinimo, suvokimo, apmąstymo, nuolatinio abejojimo ir patikrinimo būsena, kai naujas daiktas, naujas jausmas virsta žinomu, suvoktu dalyku, kuris įsirėžė į atmintį, jausmus ir yra tiek pat realus, kiek ir imanentinis, jau atsispindėtas mūsų pojūčiuose ir galvosenoje.
Ir tas vaizdo realumas ir imanentiškumas, tas nuolatinis balansavimas ant šios ribos yra vienas svarbiausių, labai patrauklių ir įsimintinų M. Putino kūrybos bruožų. Kas be ko, būtų labai primityvu ir naivu, jei galvotume, kad poetas tematė tik tai, kas aplink. Toli gražu. Jis savo poetinės minties siūlą tiesia į tokias apmąstymų tolumas, į tokius melancholijos ir džiaugsmo slėnius, kad be jo, vargu mes tarp Lietuvos rašytojų galėtume rasti ką nors panašaus.
Knygelėje pateiktos eilės datuojamos. Nuo pačių pirmųjų m. Tuo būdu, skaitydami nuo pirmo iki paskutinio puslapio, mes aiškiai pajuntame, kaip ryškėjo M. Putino rašymo stilius, kaip plėtėsi ir gilėjo gyvenimo reiškinių užgriebio plotis, kaip suspaustai blykčiojo jo poetinis žodis stalininių laikų literatūrinėje panoramoje ir vėlesniais metais.
Ir visad M. Putinas išlikdavo savimi — sodrus jo talentas, tarsi koks fantastinis augalas, surasdavo derlingų lopinėlių ir tarybinio gyvenimo terpėje ir augo, skleidėsi, žydėjo nenusakomo ilgesio, pagarbos, humanizmo jausmais, švytėjo visomis vaivorykštės spalvomis ir teikė nektaringo poetinio peno tikros tiesos ir grožio ištroškusiems žmonėms.